3 skyrius

X buvo sėkmingai apsivogęs Žemėje, todėl galėjo sau leisti apsigyvent nedideliam jaukiame maždaug 100 kvadratinių metrų loftuke 15-tam aukšte. Jis numetė kuprinę ant sofos ir priėjo prie didžiulio lango per visą sieną. Apačioje autonominių transporto kapsulių sraute blaškėsi didžianosis, jį išdavė iš tolo švara žibantys marškiniai. Žmogus, į kurį X apačioje dūrė pirštu, kitoje gatvės pusėje pastebėjo uodegą, pradžiai paspartino žingsnį, o paskui išvis pasileido bėgt. “Kavos”, – pagalvojo X.

“Alien” restorano interjeras imitavo XX-XXI amžiaus sandūros Žemėje madingus barus. Lankytojų nebuvo daug. Pagal apsirengimo stilių buvo galima spėti, kad dauguma iš Marso. Prie baro sėdėjo moteris. Nors pirmykščių instinktų ji nepažadinto, bet “verta pabandyt”, – pagalvojo X ir atsisėdo per dvi kėdes nuo jos. Baras buvo senamadiškas, su gyvu barmenu.

– Alaus su pienu ir cukrum, – pasakė X, kai barmenas atsisuko ir pagalvojęs pridurė, – pieno ir cukraus nereikia.

Kol barmenas vykdė užsakymą, X rezgė mintis, kaip pradėti pokalbį su nepažįstamaja. Jau žiojosi kažką sakyt, kai tarp jų ant baro nutūpė musė. Ji atsisuko į X pastangų objektą ir sintesatoriaus balsu ištarė: “mažule”.

X taip ir liko išsižiojęs. Musė ruošėsi dar kažką sakyti, bet rankšluostis pritrėškė ją prie baro. Barmenas padėjo bokalą priešais X.

– Jūsų alus be pieno ir cukraus, – pasakė ir šluostydamas barą pridūrė, – nelegalūs emigrantai.

Tags: Categories: Book

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.