Pradžia

X žiūrėjo į iliuminatorių imituojantį ekraną ir mintyse skaičiavo žybsnius salose. Viena sala užsižiebė ryškiau už kitas. Ugnies kamuolys augo lėtai, bet į debesis stuktelėjo taip, kad tie išsilakstė per pusę gaublio. “Vandenilinė”, – pagalvojo X vaikydamas cigaretės dūmus prieš save, tada atsispyręs nuo ekrano perskrido visą kajutę ir įsitaisęs fotelyje prisisegė diržus. Po minutės deformacijos banga nusirito per visą erdvėlaivio konstrukciją. Vaizdą ekrane pakeitė moters bruožų turinti simuliacija ir panašiu į moterišką balsu pranešė:

— Švartavimo prie kosminės stoties procedūra baigta. Sveiki atvykę į Y orbitą. Galite atsisegti diržus. Jūsų nusileidimo kapsulė bus paruošta po 15 minučių. “Starbus” jums linki malonios viešnagės Y planetoje. Ir primename jums, kad kelionės metu nerūkoma.

Ekranas užgeso.

-
2014-08-20

2 skyrius

X išlipo iš transporto kapsulės. Niuvilniaus senamiestis atrodė jaukus. Siauros iki 30 metrų pločio gatvės jungė nedideles aikštes apstatytas ne aukštesniais nei 50 metrų stikliniais pastatais su metalinėmis, vietomis, matyt, pagal architekto sumanymą paliktomis, atviromis parūdijusiomis konstrukcijomis. Žmonių gatvėse buvo tiek, kad laisvai galėtum praeiti 15-20 metrų ant nieko neužlipdamas ir su niekuo nesusidurdamas. X apsižvalgė. Jo akis patraukė link jo einantis tvarkingai apsirengęs jaunuolis į šoną sulaižytais plaukais. X dar niekada nebuvo matęs tokios didelės nosies. “Šitas tai tikrai ne iš Žemės arba Marso”, – pagalvojo.

– Ar jūs niekada neuždavėte sau klausimo kokia yra gyvenimo prasmė? – netikėtai paklausė didžianosis ir nosimi pasitaisė akinius.

X iš netikėtumo atsitraukė, tada pažiūrėjo į šalia kaklaraiščio ant baltų marškinių kišenės prisegtą kortelę.

– Gintaras, – perskaitė ir pakėlė akis, – gal eikite ir apie gyvenimo prasmę papasakokite štai šitam žmogui, – pasakė rodydamas pirštu į už keturių eismo ir vienos skiriamosios juostos kitoje gatvės pusėje einantį pirmą pasitaikiusį žmogų.

Kai prasmės ieškotojas trumpam nusisuko, X greit įšoko į artimiausias duris. Ten jį pasitiko aukštas truputi į priekį palinkęs pliktelėjęs vyras.

– Sveiki atvykę į “Alien”. Aš Žilvinas, šio viešbučio valdytojas.

Taip X apsigyveno “Alien”.

-
2014-08-21

3 skyrius

X buvo sėkmingai apsivogęs Žemėje, todėl galėjo sau leisti apsigyvent nedideliam jaukiame maždaug 100 kvadratinių metrų loftuke 15-tam aukšte. Jis numetė kuprinę ant sofos ir priėjo prie didžiulio lango per visą sieną. Apačioje autonominių transporto kapsulių sraute blaškėsi didžianosis, jį išdavė iš tolo švara žibantys marškiniai. Žmogus, į kurį X apačioje dūrė pirštu, kitoje gatvės pusėje pastebėjo uodegą, pradžiai paspartino žingsnį, o paskui išvis pasileido bėgt. “Kavos”, – pagalvojo X.

“Alien” restorano interjeras imitavo XX-XXI amžiaus sandūros Žemėje madingus barus. Lankytojų nebuvo daug. Pagal apsirengimo stilių buvo galima spėti, kad dauguma iš Marso. Prie baro sėdėjo moteris. Nors pirmykščių instinktų ji nepažadinto, bet “verta pabandyt”, – pagalvojo X ir atsisėdo per dvi kėdes nuo jos. Baras buvo senamadiškas, su gyvu barmenu.

– Alaus su pienu ir cukrum, – pasakė X, kai barmenas atsisuko ir pagalvojęs pridurė, – pieno ir cukraus nereikia.

Kol barmenas vykdė užsakymą, X rezgė mintis, kaip pradėti pokalbį su nepažįstamaja. Jau žiojosi kažką sakyt, kai tarp jų ant baro nutūpė musė. Ji atsisuko į X pastangų objektą ir sintesatoriaus balsu ištarė: “mažule”.

X taip ir liko išsižiojęs. Musė ruošėsi dar kažką sakyti, bet rankšluostis pritrėškė ją prie baro. Barmenas padėjo bokalą priešais X.

– Jūsų alus be pieno ir cukraus, – pasakė ir šluostydamas barą pridūrė, – nelegalūs emigrantai.

-
2014-08-23

4 skyrius

Supratęs, kad jo planas buvo ne ką geresnis negu musės, X nusprendė planą dar patobulinti. Jokia protinga mintis nelindo į galvą, tad paėmė šalia padėtą meniu ir pradėjo skaityt. Meniu buvo iliustruotas patiekalų hologramomis, kaip senovinėse Žemės pramoninio maitinimo įstaigose.

– Puikus dėmesys detalėms, perteikta laikmečio dvasia, autorius tikrai padirbėjo, – konstatavo atsisukęs į moterį.

– Ką? – paklausė ji atsisukusi.

– Godziliukų kukuliukai skanu, kaip manote? – išskrido žodžiai iš X lūpų, – jie nespinduliuoja?

Moteris nusijuokė parodydama dantis. Pirmoji mažytė pergalė. Visi dantys tikri. Dar nesikeitė organų. “Pagal odą sprendžiant, bus kokių 30-ies”, – pagalvojo X.

– Na, ką jūs. Tai jau antra karta po sprogimų. Sugauti toli nuo salų. Geras pasirinkimas, bet aš rekomenduočiau paragauti vienaakių tunų kepsnio. Mūsų virėjo receptas, – įsiterpė barmenas.

Moteris nuleidusi akis pažiūrėjo į X batus ir taisydama plaukus nusisuko į savo taurę.

– Jei rekomenduojate, tai paragausiu, – atsakė X barmenui stumdamas meniu į šalį ir taip pat pažiūrėjo į savo batus.
Batai buvo nešvarūs, turbūt apdulkėjo, kai brido per smėlį eidamas nuo nusileidimo kapsulės. X pakaitom patrynė abu batus į kelnes prie blauzdų.

– Jūs iš žemės? Aš X, beje, – prisistatė X ir sriūbtelėjo alaus.

– Rozalinda, – atsakė Rozalinda.

X išprunkškė šiek tiek alaus į bokalą, bet greit susivaldė.

– Malonu, – paspaudė jam ištiestą ranką.

-

5 skyrius

X papuola į nedidėlę bėda. Trumpa Marso istorija.

Marsiečiai pyksta ant žemiečių, nes kai pirmoji iš visokių per televizijos “reality show” atrinktų nuo gyvenimo bėgančių nevykėlių ir herojiškų romantikų sudaryta ekspedicija buvo išsiųsta į Marsą, Žemėje įvyko entasis pasaulinis karas ir juos pamiršo keletui dešimtmečių. Per tuos dešimtmečius jiems nieko daugiau neliko, kaip tik daugintis tol, kol užpildė visus gyvenimui skirtus konteinerius. Tai buvo proga agresyviajam genui sutvirtinti savo pozicijas.

X lėkštėje medžiojo vienintėlę tuno akį šakute, kai vienas marsietis atsiskyrė nuo savo kompanijos ir pradėjo artėti prie Rozalindos su tikslu pasąmonėje atskiesti savo agresyvųjį geną. Jis pasirinko visais laikais populiarią strategiją pademonstruoti savo pasiruošimą poruotis.

– Nusivalyk kelnes, nevykėli, – pasakė jis X.

X pažiūrėjo į dėmes ant blauzdų, kur kątik blizgino batus.

– Kur tavo kardas, riteri? – pakėlęs akis replikavo, pašiepdamas marsiečio kostiumą.

Marse populiarūs rūbai iš metalinio audeklo, nes organinė chemija ten vis dar deficitas. Po šios replikos marsiečiui užsidegė žalia šviesa ir jis gerai siūbtelėjo X į dantis. X nusirito nuo kėdės, bet šakutės nepaleido iš rankų. Kai marsietis ramstydamasis į barą priartėjo spirti į galvą. X pašoko ir šakute prismeigė marsiečio ranką prie baro. Likę marsiečiai pakilo nuo stalo ir lamdė X šonkaulius tol, kol apsauga jų neišvaikė. Rozalindos marsiečio portavimosi ritualas nesužavėjo.

– Einam pas mane į numerį, nuplausim žaizdas, – pasiūlė ji padėdama X atsikelt.

-
2014-08-24

6 skyrius

X ir Rozalinda pradeda papulti į rimtesnę bėdą.

X sėdėjo ant lovos krašto su aprišta galva ir sukryžiavęs akis žiūrėjo į ištinusią viršutinę lūpą. Rozalinda jam padavė stiklinę su kuo nors stipresniu ir atsisėdo šalia. Televizorius rodė A kontitento prezidento kreipimasį į tautą. Šis kreipimasis vėliau įėjo į istoriją, kaip antra suprantamiausia kada nors Y planetoje pasakyta politiko kalba arba trumpiau – antroji kalba.

“Dešimt metų mano kolega iš kontinento B ir aš kartu su draugais iš karinio pramonės komplekso žaidėme labai jaudinantį piliečių apiplėšinėjimo žaidimą. Su jūsų pagalba, kurios neįmanoma pervertinti, mes sunaikinome trilijonų vertės turto, išžudėme milijonus žmonių salose, šimtus tūkstančių abiejuose kontinentuose, prisistatėme daugybę nepraktiškų, bet gražių namų ir jachtų, prisiragavome moderniausių narkotikų ir išbandėme egzotiškiausių sekso formų.

Tačiau prieš mėnesį, užspringęs vėmalais, tragiškai žuvo vienintelis žmogus, kuris suprato, kaip veikia bendra A ir B ginybos sistema. Abiejų kontinentų specialistai dirbo dieną naktį ir išsiaiškino, kad besiaiškindami sugebėjo įjungti ir nesugebėjo išjungti globalaus autonominio karo programą, kurios paskirtis nėra žinoma.
Tai istorinė diena. Mano kolega iš kontinento B ir aš spaudžiame vienas kitam rankas ir su draugais iš karinio pramoninio komplekso paliekame planetą. Pamoka, kad nereikia perlenkt lazdos teįsirėžia mūsų galvose visiems laikams. Tegyvuoja taika ir sudie.”

Iškart po to, kai nuskambėjo paskutiniai žodžiai, už lango rėkdamas prakrito žmogus.

-
2014-08-25